Photographer Živilė Gerulaitis

Lygiai prieš trejus metus, sausio 31dienos saulėtekį pasitikau stovėdama ant Afrikos žemyno stogo – Kilimandžaro. Negaliu patikėti, jog nuo to keistai didingo laimės momento, jau prabėgo 3 metai. Vis dar pamenu savo mintis ir tai – kokios jos buvo apsunkusios, naktį kopiantį pačią viršukalnę. Žinojau tik viena, kad aš TAI padarysiu. Ne todėl, jog norėjosi pergalėti save. Todėl, jog be galo smalsavau pažiūrėti, kas yra beveik 6 kilometrų viršukalnėjė. Troškau pati patirti tą jausmą, kuris apima kalną įveikusius žygeivius, kai paskutinius jų žingsnius išsvajoto tikslo linkui nušviečia visai čia pat patekanti saulė. Dabar žinau kas tai yra. Tiesiog – LAIMĖ...

Kilimandžaro sniegynai

Kai, užkopusi į Kilimandžarą ( Kilimanjaro ), išsiuntinėjau draugams ir giminaičiams telefoninius pranešimus, norėdama pasigirti, jog įveikiau šį kalną, iš vieno gavau, tikriausiai, patį netikėčiausią, gluminantį atsakymą: “ O kas tas Kilimandžaras?”.

Kilimandžaras – aukščiausias Afrikos žemyno kalnas, virš jūros lygio iškilęs net 5895 m. Tai pats didžiausias vulkanas kada nors drebinęs mūsų planetos paviršių. Pats aukščiausias atskirai stovintis kalnas pasaulyje, į kurį įkopti galima turistiniais maršrutais be alpinizmo įrangos ir be specialaus pasiruošimo. Tai mistiškas kalnas masajų žemėse, apipintas daugybe legendų ir išdidžiai dėvintis baltą sniego kepurę negailestingo karščio tropikuose, vos 350 km į pietus nuo pusiaujo.

Tikriausiai, būtent ši Kilimandžaro sniego kepurė-ledynai ir privilioja kiekvienais metais apie 15 tūkstančių, kopikų ant šio kalno! Deja, Hemingvėjaus aprašytiesiems sniegynams dėl šiandieninio klimato atšilimo gresia visiškas išnykimas, mat, lyginant su pirmuoju viršūnės matavimu 1912 m., jų plotas sumažėjo net 82% ir kiekvienais metais ištirpsta dar po 0,5 m. Mokslininkai nuogąstauja, jog iki 2015—2020 m., geriausiu atveju iki 2040 m., ledynų ant šio kalno viršukalnės nebeliks, todėl visi, kam maga juos pamatyti – turisuskubti krautis kuprines!

Taigi, sureaguoju į mokslininkų perspėjimą ir pradedu kruopščiai ruoštis Afrikos stogo, esančio Tanzanijoje, šturmui. Įkopti į šį kalną galima 5 pagrindiniais turistiniais maršrutais: Marangu, Mveka ( Mweka ), Šira ( Shira ), Machame ir Umbve ( Umbwe ). Aš išsirenku Machame kelią. Šis kelias vertinamas kaip vienas iš sunkesnių, tačiau – ir vienas iš gražiausių. Pagal savo sveikatos stovį ir atsparumą turiu išsirinkti 6 arba 7 dienų žygį šiuo keliu. Manau, jog susitvarkysiu per 6 dienas, nes nelabai vilioja papildoma nakvynė kalne – visas naktis teks miegoti palapinėse, be elementariausių patogumų ir be vandens.

Pasidomiu ar lietuvių turizmo agentūros siūlo keliones į Kilimandžarą. Siūlo! Ir labai teisingu metu – sausio mėnesį, kuris yra pats populiariausias, nes tuo metu Tanzanijoje sausasis sezonas ir temperatura ant kalno kiek švelnesnė nei kitais kopti tinkamais mėnesiais ( sausį—kovą, liepą—spalį ). Na, bet siūloma kaina – toli gražu nėra teisinga… Už 11 dienų kelionę: skrydžiai + kopimas Machame keliu + 2 dienų safaris Ngorongoro krateryje, tektų mokėti daugiau nei 10 tūkstančių litų. Susisiekiu su Tanzanijos, Kenijos ir Pietų Afrikos agentūromis, kurios specializuojasi kopimo į Kilimandžarą organizavimu. Čia kainos varijuoja nuo 2,5 tūkstačių JAV dolerių iki 6 tūkstančių. Pasirenku Pietų Afrikos agentūrą, kuri skrydį, kopimą, 3 dienų safari Tanzanijoje ir savaitės atostogas Zanzibaro saloje parduoda už 3 tūkstančius JAV dolerių. Tai “sumuša” visus pasiūlymus!

Tie, kas turi stiprius nervus ir nebijo šiek tiek rizikuoti savo atostogomis, gali be išankstinioplanavimo skristi į Tanzaniją, važiuoti į Arušos ( Arusha ) arba Moši ( Moshi ) miestus ir be tarpininkų, tiesiogiaikreiptis į vieną iš 70 vietinių firmų, turinčių licenzijas organizuoti ekspedicijas į Kilimandžarą.

Į Moši miestelį, iš kurio pradėsiu kopimą, atvykstu vėlai vakare. Gaila, bet kalnas, esantis už 46 km, jau seniai paskendęs sutemose…

Nepasakyčiau, jog labai ramiai sulaukiu ryto, nes, lyg didžiausio baubo, bijau maliarinių uodų, nors miegu po tinklu ir esu išsitepusi net kelių rūšių apsauginiais kremais. Tanzanija randasi aukščiausios rizikos maliarinėje zonoje. Paryčiais prasidedatokia liūtis, jog atrodo, kadįgrius viešbučio stogas… Pradeda imti gana didelis jaudulys, galvoje, lyg tyčia, sukasi tik nelabai padrąsinantys ankščiau į Kilimandžarą kopusiųjų atsiliepimai, jog kopimas labai sunkus, monotoniškas ir varginantis, jog nuolat merkia lietus ir smelkia šaltis, jog, paveikti aukščio ligos ( ji gali pasireikšti nuo 3 km aukščio ), žmonės vemia, viduriuoja, haliucinuoja, dūsta ir užlipa į viršūnę beveik be sąmonės, tik prilaikomi gidų, jog… kiekvienais metais kalnas vis dar pareikalauja keleto gyvybių… Blogas mintis veju beveik visų žygeivių užtvirtintu reziume, jog “kopimas į Kilimandžarą – neįtikėtina patirtis, iš esmės pakeitusi gyvenimą”. Noriu įgyti tokios patirties!

Naktį šėliojusi tropikų liūtis ( nors dabar sausis – sausasis sezonas! ), ryte aprimsta ir gąsdinasi ramiu, gana lietuvišku vasaros lietumi. Pažvelgusi pro savo kambario “su vaizdu į Kilimandžarą” langą, nežinau net kurion pusėn jo dairytis – viską gaubia tanki, pilka migla.

Prieš atvykstant gidams, viešbutyje išsinuomoju ( būtina iš anksto užsisakyti ) miegmaišį, kopimo lazdas, apsiaustą nuo lietaus ir didžiulę neperšlampamą kuprinę, į kurią bus sudėti tie mano daiktai, kuriuos neš nešikas-poteris ( ne daugiaukaip 15 kilogramų. ). Pati nešiu tik kuprinę su vienai dienai reikalingais daiktais: keletu rūbų, 5 litrais vandens ( kiekvieną dieną būtina išgerti 5—6litrus ) ir fotoaparatu.

Sukrovus daiktus, išeinu į viešbučio kiemą, kuriamekokie 50 kopėjų jau laukia atvykstančių gidų. Visi kopsime, lydimi tos pačios Zara firmos komandų, tačiau ne visi vienodais keliais. Atvykus gidams, paaiškėja, jog aš esu be grupės, kadangi šiomis dienomis niekas nepasirinko 6 dienų kopimo. Man suplanuotas individualus kopimas su gidu, virėju ir trimis poteriais. Pasipriešinu tokiai “privilegijai” ir be jokių problemų esu priskiriama prie dviejų amerikiečių. Jie kops 7 dienas, bet firmos atstovas ir gidai tvirtina, jog šis neatitikimas nesudarys problemų. ”Hakuna matata” ( “jokiųproblemų” ), – šypsosi baltutėliais dantimis. Belieka pasitikėti.

Siaubingai duobėtu keliu trankomės link Machame kelio vartų esančių 1815 m aukštyje. Žvelgiant pro langą, žvilgsnį prirakina kitokia nei mūsų, afrikietiška realybė: varganos lūšnelės, purvini basi vaikai, moterys, ant galvų nešančios didžiulius ryšulius šakų, musėmis aplipę, tiesiog pakelėje pardavinėjami skerdienos gabalai, vyriškis, ant surūdijusio palaikio dviračio, vežantis neįtikėtino dydžiokekes bananų.

Atvykę prie Machame vartų, 2 valandas laukiam kol sutvarkomi kopimo dokumentai ( per tą laiką nustoja ir vėl pradeda lyti… ), užsiregistruojam parko lankytojų žurnale ( tą daryti teks kiekvienoje stovyklavieteje ) ir IŠKELIAUJAM! Mūsų 3 žmonių grupę lydi gidas, gido asistentas, 2 virėjai ir 10 poterių-nešikų! Pastarieji labai greitai mus aplenkia ir nuskuba pirmieji – tam, jog atkeliavę įstovyklavietę, rastume viską mums paruoštą.

Kopiant į šį kalną, pasikeičia 5 gamtinės zonos. Šiandien, žingsnis po žingsnio, 20 km žygiuojame tropikų mišku: didžiuliai vešlūs medžiai, paparčiai, lianos, daugybė neatpažįstamų džiunglių garsų. “Pole-pole” ( “lėtai-lėtai” ), pristabdo pro šalį skubantys poteriai. Judėti lėtai koja už kojos – pirmoji sėkmingo kopimo į kalną taisyklė. “Jumbo” ( ”džiambo” – sveiki! ), “mambo”( kaip sekasi? ), – draugiškai nusišypso ir pakalbina beveik kiekvieną žygeivį, nors ant savo pečių tempia 25—30 kg naštą. Jie neša palapines, čiužinius, kėdes, stalus, maistą, virykles, indus ir netgi WC! Išgirdę jų jumbo, be jokių išankstinių taisyklių, duodamkelią, nes poteriai taip sunkiai dirba tam, jog mes lengviau pasiektume viršukalnę.

Kai džiungles pradeda keisti brūzgynai ir tankios aukštos žolės, po 5 valandų žygio, pasiekiam pirmąją stovyklavietę Machamo ( 3000 m ). Čia mūsų jau laukia poilsiui paruoštos palapinės, “valgomojo” palapinė bei ( išskirtinė prabanga! ) – individualus, tik mūsų trijulei skirtas, tualetas. O kaip smagiai nuteikia didelis dubuo šilto vandens – gera panardinti pavargusias, 20 km nukulniavusias kojas, į karštą vandenį. Labai svarbu, kad ant pėdų neatsirastų nuospaudų bei žaizdų.

Ilsimės 3 km aukštyje iš kur atsiveria puikiausias vaizdas į apačioje esančią lygumą, tačiau virš mūsų susitvenkę tankūs debesys. Matau, kaip aukštai jau esame, bet vis dar negaliu pamatyti kaip aukštai kopsime.

 Vakarienei virėjai pateikia tirštą porų sriubą, ryžius su jautienos guliašo padažu, apskrudintos baltos duonos su natūraliu riešutų sviestu ir keleto vaisių desertą. Tai pranoksta visus lūkesčius!

Mano bendražygiaiamerikonai – šeimyninis duetas – nuostabūs pakeleiviai:tėvas Juozas( 58 m. ) yra Minesotos valstijos koledžo prezidentas,jo dukra Manda ( 28 m. ) – Niujorke dirbanti juristė.

Sekantis rytas prasideda daugiau nei puikiai – kava į lovą. Labai maloni smulkmena, sulaukianti didžiulio dėkingumo. Tik vėliau sužinau, jog tai ne šiaip palepinimas, o būtinybė, nes prieš keliantis, reikia suvartoti šiek tiek skysčių, tam, jog atsistatytų per naktį aukštikalnėse pavojingai sutirštėjęs kraujas. Vėl dubenėlis šilto vandens. Išlindusi praustis, išvystu susižavėjusius, į tolį žvelgiančius amerikonų veidus. Atsigręžiu į kalną, suprasdama kas prikaustė jų žvilgsnius – ką tik patekėjusios saulės spinduliai žaidžia Kilimandžaro viršukalnės sniegynuose, nudažydami juos švelniai oranžine spalva. Dabar aišku, jog kopti teks labai toli ir labai, labai aukštai.

Iškeliaujam 8 valandą ryto. Kiek pažengę aukšta žole apaugusia savana,iš karto papuolam į “tikrą kopimą”, reikia gana stačiai kopti šlapia žeme ir slidžiais akmenimis. Dabar jau dažnokai norisi sustoti pailsėti, tiek iš nuovargio, tiek dėl aplinkui atsivėrusių vaizdų. Matau, jog aukščiau, ten, kur mes kopiame, neįtikėtinu greičiu renkasi debesys. Ten nieko nesimatys, teks vaikščioti debesimis, todėl norisi ramiai pasėdėti, pasigrožėti tolumoje išryškėjusiu Meru kalnu ( 4566 m ), tačiau gidas mus gena tolyn. Pradedu erzintis ir pasipiktinu:

–O kaip gi su pole-pole?

 Čia pat išmokstu pirmąją pamoką – net mažas pyktis kalnuose atima neįtikėtinai daug jėgų, tačiau – nieko iš esmės nebepakeičia. Kai po 4,5 valandų žygio pasiekiam debesyse paskendusią Širos stovyklavietę ( 3840 m ), aš jau būnu išmokusi džiaugtis tuo, kas šalia: iš neperregimo rūko išnirusiu tik ant Kilimandžaro augančiu Senecio Kilimanjare medžiu ar kelią pastojusia pirmąją vulkanine uoliena. Tikriausiai dėl to, po keleto valandų esu apdovanojama fantastišku saulėlydžiu kalnuose, puikiausiu vaizdu į snieguotą viršukalnę ir neregėto dydžio žvaigždėmis nusagstytaramia naktimi.

Trečiąjį žygio rytą pradedu gerti vaistus nuo aukštikalnių ligos Diamox ( Lietuvoje šis vaistas registruotas Diacarb pavadinimu ), nes šiandien kilsim į 4600 m aukštį aklimatizacijai, po to nusileisim į Barranco stovyklą, esančią 3950 m. Tanzaniečiai sako, jog kopiant būtina laikytis šių pagrindinių taisyklių: pole-pole ir “lipk aukštai, miegok žemai” – tai sumažina aukščio ligos riziką, nes prailgėja laikas, skirtas aklimatizacijai. Mano bendražygiai Diamoxpradėjo gerti vos atvykę į Tanzaniją ir sako, jog jį vartojant labai tirpsta rankos ir kojos. Gana greitai pasigailiu gėrus šiuos vaistus: pradeda skaudėti galvą, truputėlį sutrinka pusiausvyra, tirpsta rankos. Viliuosi, jog tai – šalutinis vaistų poveikis. Niekaip negaliu atskirti, ar savijauta pablogėjo dėl aukščio ir išretėjusio oro, ar dėl chemijos. Keliaujam vos aukštėjančia akmenuota plynaukšte. Tai jau trečioji gamtinė zona – alpinė dykuma. Gidas atidžiai visus stebi ir, tikriausiai, pamato mano savijautos pasikeitimą, nes kas kelios minutės klausia kaip jaučiuosi. Pradedu bijoti, jog gali tekti leistis žemyn ( jau gana daug žmonių gidų asistentai išlydėjo iš antrosios stovyklavietės ). Baimė atima dar daugiau jėgų nei pyktis. Gana sunkiai pasiekiu Lavos Bokšto ( Lava tower ) stovyklavietę esančią 4600 m aukštyje, kurioje ilsimės ir valgome pietus. Pavalgius savijauta atsitaiso, grįžta jėgos ir, kai po valandos pradedame leistis žemyn, manęs jau nekamuoja jokios problemos. Beje, tinkama mityba irgi labai svarbi šio žygio sėkmės dalis, todėl būtina daug valgyti ir išsekusią energiją atstatinėti energetiniais užkandžiais bei šokoladais.

Kanjonu leidžiamės į Barranco stovyklavietę, iš trijų pusių apsuptą kalnų masyvo. Man šis etapas – vienas iš gražiausių visame Machame kelyje: aplinkui rūke paskendę kalnai, apaugę daugybe Kilimanjare Senecio medžių, tarp kalnų gana triukšmingai sruvena upelis – mūsų geriamas vanduo. Vietiniai šį vandenį geria tiesiog iš upės, tačiau mums jį išvirina – kiekvieną vakarą gaunam po 5 litrus vandens rytojaus kopimui. Į išvirintą vandenį dar ( maža kas? ) įmetam po kelias mikrobus užmušančias tabletes. Gidas šypsosi iš tokio perdėto mūsų atsargumo, sako, jog jie chemikalų bijo labiau nei gyvų organizmų. Kalnų vanduo – švarus, švarus, jis girdo daugybękaimų, įsikūrusių prie Kilimandžaro kalno.

Po 7 valandų žygio prieinam didžiulę Senecio medžių giraitę, už jos – Barranco stovyklavietė.Į šią stovyklą nusileidžia ir kitais keliais kopę, tačiau aukščio ligos paveikti kopėjai. Greitas nusileidimas yra vienintelė pagalba, pajutus šios ligos simptomus. Po vakarienės, po instruktažo apie rytojaus kopimą, kalbos su gidu pakrypsta apie mirtį ant šio kalno. Jis sako, jog per metus miršta 3, o kartais 5 žygeiviai. Daugiausia problemų kyla su žmonėmis, turinčiais asmą, bei su tais, kurie ne tik gidui, bet ir sau negali pripažinti, jog jaučiasi blogai. Kai eini savo svajonės link, labai sunku atskirti kur ta blogos savijautos riba, kurią peržengti yra labai pavojinga…

Gidas pasakoja apie prieš metusnutikusią nelaimę, kai japonų turistui 4,6 km aukštyje sutriko kvėpavimas, todėl jam buvo duota pakvėpuoti deguonies ir liepta nedelsiant leistis žemyn. Nusileidęs į šią, Barranco stovyklavietę, žygeivis pasijuto geriau ir primygtinai reikalavo rytoj tęsti kopimą, nors gidai rekomendavo leistis žemyn. Ryte jį rado negyvą.

Kartais kalnas pareikalauja mirties be jokios paaiškinamos priežasties – legendos byloja, jog jam reikalingos žmonių sielos.

Po tokių pokalbių, atsigulusi atidžiai “patikrinu” savo savijautą: jaučiuosi puikiai, rytinio negalavimo neliko nei pėdsako. Šią naktį reikia atsimiegoti už dvi, nes rytoj, po sunkios dieninės kelionės, vidurnaktį kopsim į viršukalnę.

4 diena ant kalno.Ryte – vėl kava į lovą, vėl nuostabus saulėtekis su vaizdu į snieguotą ( vis dar tokią tolimą… ) viršukalnę. Jei moki tuo džiaugtis, energijos pasikrauni visai dienai! Šįryt skubam iškeliauti kiek įmanoma ankščiau, nes teks įveikti gana sunkų etapą – Barancco sieną, kuri yra vienas iš stačiausių ir sunkiausių etapų. Nelaimingi atvejai, įveikiant šią 600 m aukščio stačią uolieną, taip patpadidina mirčių ir sunkių susižalojimų ant Kilimandžaro skaičių.

Siauručiu takučiu ropščiamės stačiai aukštyn. Vietomis gana ilgai tenka ieškoti patogios padėties kojai ir kabintis į uolieną rankomis. Pro šalį, ant galvų nešdami didžiulęmantą,skuba poteriai. Kiek įmanoma, stengiamės kuo greičiau jiems atlaisvinti kelią, tačiau takas toks siauras, jog nėra kur pasidėti. Pirmą kartą pasidžiaugiu savo teisinga investicija į gerus kopimo batus, tačiau poterių apavas kelia gailestį – jie kopia senais, nukleiptais, tikriausiai, net ne savais batais. Dažnas avi suplyšusius kedus ar pilnapadžius odinius mokyklinius batus, o jų apranga irgi toli gražu neatitinka rekomenduojamos aprangos sąrašo. Dabar suprantu, kodėl kai kurie kopėjai, sugrįžę iš šio žygio, savo brangias aprangas, kaip papildoma užmokestį,palieka gidams ir nešikams – jiems jos reikalingesnės, nes bus išnaudotos maksimaliai, ne vieną kartą ir ne vienus metus.

Sudėtingą kopimą įveikiame per 50 minučių. Toliau, tai kildami, tai leisdamiesi, žygiuojam niūria akmenine plynaukšte be jokios gyvybės – tikra pilkų akmenų karalystė. Labai aiškiai matosi jog šie akmenys yra iš pačių žemės gelmių, į paviršių iškilę per vulkano išsiveržimą prieš… 360 000 metų. Kuo arčiau viršukalnės, tuo akmenys mažesni, panašūs į susprogdinto namo, vėliau – į sudužusio molinio ąsočio skeveldras.

2 valandas pažygiavę plynaukšte, vėl gana stačiai kylam aukštyn ir artėdami prie stovyklavietės, kurioje stoja 7 dienų Machame maršrutą pasirinkę žygeiviai, pamatom juodas lavos upių vagas. Čia, kaip niekur kitur, pasijunta kalno vienatvė ir didybė. Čia man reikia išsiskirti su savo bendražygiais, jie pasiliks šioje stovyklavietėje, norėdami geriau aklimatizuotis aukštikalnėse. Aš – šią naktį kopsiu-įkopsiu į viršūnę. Pamanau, jog jokiu būdu nenorėčiau liktis šioje nykioje vietoje papildomai nakvynei, dabar jau visiškai netoliese boluojant viršukalnei. Galvoju, ką gi dabar darys mūsų gidas? Jei jis lydės mane, be gido liks amerikiečiai. Jei pasiliks su jais, kas gi sunkiausiu momentu bus šalia manes? Matau, kaip jis meistriškai paveikia mano bendražygius, įtikindamas juos, jog čia pasilikti – tik laiko gaišimas, jog ši naktis yra ypatingai gera viršukalnės šturmui, kad rytoj oras gali sugesti ir t.t. Laukiu kas bus? Amerikonai šioje situacijoje pasielgia visiškai neamerikoniškai – jie nusprendžia žygiuoti kartu toliau.

– Puiku, – džiaugiuosi, – bus su kuoapsikabinti, kai pasieksim viršukalnę!

Lėtai, lėtai keliaujam toliau ir paskutiniąją Barafu stovyklavietę ( 4665 m ) pasiekiam 3 valandą po pietų. Iš čia aiškiai matosi vingiuotas takas, kuriuo šią naktį kilsim į viršukalnę. Mano palapinė šį kartą stovi antskardžio krašto, apačioje matau boluojančius debesis, viršuje – Kilimandžaro sniegynus. Ši stovyklavietė vos prieš keletą metų dar buvo užklota sniegu. Esam visiškai arti penktosios kalno gamtinės zonos – ledynų.

Nors šioje vietoje nėra vandens šaltinio ir vandenį šios nakties kopimui bei maisto gaminimui poteriai nešė iš paskutinės stovyklos, mes, kaip ir po kiekvieno žygio, pamaloninami dubeniu šilto vandens…

Miegoti sukrentam 6 valandą, tačiau, matomai, ne visi yra tokie pavargę ir atsakingi kaip mes… Kaimynystėje įsikūrusi ispanų grupė krykščia iki 9 valandos. Kai jie nurimsta, poilsiui belieka vos 2 valandos. 11 valandą vakaro keliamės, geriam arbatą, rengiamės visus turimus rūbus, griebiam prožektorius ir iškeliaujam. Ant kalno jau matosi gana ilga gyvatėlė mirgančių švieselių.

Pole-pole, koja už kojos, ypatingai lėtu žingsniu stačiai kopiam aukštyn. Man skauda gerklę, išsitraukiu purškiamus vaistus.

– Tik ne tai, tik ne dabar, – tai pamatęs sunerimsta gidas, pamanęs, jog tai vaistai nuo asmos. Gerklės skausmas taip pat gana pavojinga, todėl liepia man atidžiai sekti savo savijautą ir, jei prasidės kosulys, netrukus pranešti jam. Žinau, jog tada reiktų leistis žemyn, bet dabar jau moku suvaldyti nerimą. Kopimas tikrai gana sunkus ir varginantis, norisi dažniau stabtelti ir pailsėti, tik dabar jau nepakanka prisėsti – poilsio minutėmis, bet kur ir bet kaip, tiesiog sukrentame ant akmenuotos žemės. Gera ištiesti pavargusią nugarą, gera ( kad ir ant akmens! ) padėti galvą, gera žiūrėti į čia pat spindinčias žvaigždes, bet… gidas neleidžia per ilgai užsigulėti, ragina keltis ir kilti aukštyn. Kai kopimas pasidaro sunkiai iškenčiamas, stengiuosi galvoti apie ką nors malonaus, tačiau mintys stringa – sunku net galvoti! Netgi apie “lygumose” paliktus artimiausius žmones… Dabar yra tik kalnas ir aš. Vienintelė mintis, šiuo metu dar telpanti galvoje: “aš tai padarysiu, aš tai padarysiu, aš tai padarysiu!”. Maksimaliai susikaupiu. Klausautik savo kūno ir lyg robotas žingsnis po žingsnio kopiu aukštyn. Panašu, jog žvaigždės vis artėja, bet viršukalnė – ne. Aš, tikriausiai, vienintelė ant viso kalno naudoju nepatogų senovišką rankinį prožektorių, imu jį iš vienos rankos į kitą, nes atrodo, jog neščiau kibirą vandens.

6 valandą ryto, po daugiau nei 6 valandų kopimo, pasiekiam Stellos viršukalnę – kraterio keterą, esančią 5790 m aukštyje. Tai jau viršukalnė ir kopimas į kalną – baigtas. Dabar liko vos 2 kilometrai, vos 45 minutės lėto žingsniavimo iki 105 metrais aukštesnės Uhuru viršukalnės – Afrikos stogo. Keletas žygeivių pasilieka Stellos taške, nors iš čia jau matosi pati viršūnė – judėti toliau nebėra jėgų…Man šios paskutinės minutės – didžiausias džiaugsmas: esu ant aukščiausio mylimo Afrikos žemyno kalno, teka saulė, fotografuoju ledynus ir be jokių pastangų artėju prie tikslo. Kūnądegina dar niekur nepatirta, neatpažinta, begalinė laimė.

Aukščiausią Kilimandžaro tašką žymi iš lentų sukaltas stendas, apkabinėtas skirtingų šalių vėliavėlėmis. Prie jo jau mindžikuoja nemažas būrelis žmonių, todėl, norint nusifotografuoti, prie pergalę patvirtinančio užrašo, tenka laukti gana ilgoje eilėje! O žmonės vis dar eina ir eina! Manau, jog tą rytą ant viršukalnės savo pėdsakus įspaudė apie 200 žmonių. Palikom tik pėdsakus ir pasiėmėm tik pačius gražiausius prisiminimus. Argi ne taip visada turėtume keliauti savo žeme?

Viršūnėje praleidę apie 30 minučių, tuo pačiu keliu leidžiamės žemyn. Dabar suprantu, kodėl paskutinį etapą į kalną reikia kopti naktį – patekėjus saulei ir dingus šalčiui, žemė po kojomis atsileidžia ir tenka bristi per vulkaninius pelenus, sumišusius su smulkiais akmenimis. Kojos klimpsta gilyn, slysta, klaiposi į šonus, tikriausiai ne vienam iš mūsų tai – pats sudėtingiausias etapas. Mano bendražygę Mandą gidai žemyn nuneša už pažastų, nes ji visiškai neįstengia tokiomis sąlygomis pajudėti. Įveikiu šį košmarą per 2 valandas. Prieš pat nusileidžiant į stovyklą sutinku jauną merginą iš vokiečių grupės, kylančią į kalną. Juokaudama pasiteirauju, ar ji bandys tai daryti dar kartą?

– Neeee, – atsako, – ašpasilikau stovykloje, nes neturėjau jėgu keltis ir kopti… Einu pasitikti savo mamos.

Staiga prisimenu jos mamą, kuri antrą kopimo dieną stipriai susižeidė koją ir visą kelią ėjo šlubuodama, pasiramščiuodama kopimo lazdomis. Niekas net pagalvot negalėjo, jog tokiame stovyje ji bandys kilti iki pačios viršūnės! Ji, o ne jos jaunutė dukra. Tai – pats geriausias įrodymas, jog kopimas į šį kalną pareikalauja daugiau dvasinės, nei fizinės ištvermės.

Kiek pailsėję Barafu stovykloje, iš kurios pradėjom naktinį kopimą, 2 valandą leidžiamės toliau iki Mveka stovyklavietės ( 3110 m ). Čia visi ištroškusieji gali apdovanoti save pirmu bokalu Kilimandžaro alaus. Tai lyg koks ritualas: visi, pasiekę šios stovyklavietės reindžerių ( prižiūrėtojų ) nameliuką, perka alų ir geria jį, išsirikiavę ištisomis eilėmis. “Ach…padaryta”, – braukdami nuo lūpų baltą putą,palaimingaiatsidūsta vyrai. “Ach…padaryta”, – rytoj, atsukusios šilto vandens čiaupus, palaimingai atsidus moterys.

Šeštąją dieną, sugrįžus į viešbutį, gidas įteikia sertifikatus, patvirtinančius faktą, jog įveikėm aukščiausią Afrikos viršukalnę, aukščiausią atskirai stovintį kalną pasaulyje; mes sumokam jam ir jo komandai arbatpinigius ( tai tiesiog būtina priemoka prie jų menko uždarbio, padarius šitokį didelį ir sunkų darbą ) ir lekiam į per paskutinias šešias dienas staiga taip sureikšmėjusį dušą.

– Ach …padaryta!!!

Vėliau skaičiuojam savo žaizdas: netekau 3 kg svorio, visi šonai, lyg princesės ant žirnio, nusagstyti mėlynėmis ( nuo miegojimo ant žemes ) ir… viskas?Tik tiek. Tiesa, po nusileidimo žemyn amerikonas neteko abiejų kojų nykščių nagų.

– Menkniekis, – jis vėl laužo mūsų supratimą apie amerikoniškus standartus, – dabarMinesotoje žiema, niekas nepastebės, be to – visa kas nauja, dauggeriau nei sena.

Net nebandau įsivaizduoti, kaip su tokiomis kraujuojančiomis ir skaudamomis kojomis jis 9 valandas nusileidinėjo nuo beveik 6 kmkalno. Niekam nieko nesakydamas.

 

Daugelis žygeivių, užkopusių į Kilimandžarą, tvirtina, jog kopimui į jį reikia ruoštis daugiau psichologiškai, nei fiziškai:

– Sveikame kūne – sveika siela, tačiau šiame išbandyme – sielos sveikumas yra svarbesnis.

Beliekasutikti su jais, jog tai – daugiau dvasinis žygis savęs link, o ant kalno įgyta patirtis – sugebėjimas būti su savimi ir įsiklausymas į save.

Ar dažnai tą darome?

Ar žinome kaip?

Pole, pole – skubėkime lėtai!

 

Keiptaunas
2008